Žolių turtingi eglynai – miškas, kuriame telpa daugiau nei eglės

Išgirdus pavadinimą „žolių turtingi eglynai“, galima įsivaizduoti tiesiog tankų eglyną, po kuriuo auga daugiau žolių. Tačiau ši Europos Bendrijos svarbos natūrali buveinė yra gerokai įvairesnė. Tai mišrūs miškai, kuriuose vyrauja eglės, tačiau greta jų auga lapuočiai, o miško paklotėje susiformuoja rūšių turtinga žolių ir paparčių danga.

Kur susiformuoja ši buveinė?

Žolių turtingi eglynai dažniausiai susiformuoja žemesnėse reljefo vietose, griovose ir šlaituose. Čia dirvožemis paprastai būna lengvos mechaninės sudėties, vidutinio drėgnumo ar apydrėgnis, praturtintas gerai susiskaidžiusiu, vadinamuoju švelniuoju, humusu. Ypač vešli žolinė danga gali susiformuoti ten, kur gruntinio vandens lygis yra aukštesnis.

Tokios sąlygos palankios ne tik eglėms. Čia gali įsikurti ir daugybė plačialapiams miškams būdingų augalų.

Eglės – bet ne vien jos

Nors medynuose vyrauja paprastoji eglė, žolių turtingas eglynas nėra vienarūšis spygliuočių miškas. Tarp eglių auga lapuočiai – ąžuolai, alksniai, kitose buveinėse pasitaiko ir klevų, liepų.

Žemiau medžių lajos susiformuoja vešlus krūmų ardas, kuriame dažnai dominuoja paprastasis lazdynas. Taip pat galima aptikti karpotąjį ožekšnį, paprastajį žalčialunkį.

Šie skirtingi augalijos aukštai sukuria sąlygas įvairioms rūšims, todėl žolių turtingas eglynas išsiskiria ne viena dominuojančia augalų rūšimi, o jų deriniu.

Tikrasis buveinės lobynas – žolių ardas

Pažvelgus žemyn, prasideda dar vienas šio miško pasaulis. Žolinė danga čia gali būti įvairaus aukščio ir gana mozaikiška – vienose vietose vešlesnė, kitose retesnė. Tokį mozaikiškumą lemia skirtingas apšvietimas, drėgmė, dirvožemio sąlygos, medžių išsidėstymas ir natūraliai susidarančios mažos aikštelės.

Šioje buveinėje galima aptikti europinę pipirlapę, varpotąją juodžolę, paprastąjį kiškiakopūstį, keturlapę vilkauogę, geltonąją žiognagę, Rivino našlaitę, miškinę zuiksalotę, geltonžiedį šalmutį, kvapųjį lipiką ir kitus augalus. Būdingos ir įvairios paparčių rūšys – kelminis papartis, skėstalapis papartis, paprastasis blužniapapartis, o drėgnesnėse vietose gali augti ir aukštesni paparčiai.

Pavasarį šlaituose galima pastebėti triskiautes žibuokles, o pavėsingose vietose augalų kilimą papildo samanos.

Samanų danga – ne visur vienoda

Žolių turtinguose eglynuose samanų gali būti įvairių rūšių, tačiau jų danga nebūtinai ištisinė. Ji gali būti mozaikiška – vienose vietose samanos sudaro ryškesnius plotelius, kitose jas pakeičia žoliniai augalai ar atviresnė miško paklotė.

Toks mozaikiškumas yra viena iš priežasčių, kodėl net nedideliame buveinės plote galima rasti skirtingų augimo sąlygų ir gana didelę augalų įvairovę.

Čia susitinka du miško pasauliai

Viena įdomiausių šios buveinės savybių – spygliuočių ir plačialapių miškų augalijos elementų kaimynystė.

Eglės ir joms būdingi miško augalai čia auga greta rūšių, kurioms labiau būdingi derlingesni plačialapių miškai. Todėl žolių turtingą eglyną galima vadinti savotiška skirtingų miško sąlygų susitikimo vieta.

Būtent rūšių turtingi krūmų ir žolių ardai, aukštos žolės ir paparčiai yra vieni svarbiausių šios Europos Bendrijos svarbos buveinės požymių.

Todėl eidami per eglyną kitą kartą pažvelkite ne tik į eglės kamieną ar jos lają. Nusileiskite žvilgsniu žemyn – galbūt po kojomis pamatysite visą kelių aukštų mišką, kuriame greta gyvena spygliuočių ir plačialapių miškų augalijos rūšys.