SENOJI TRADICIJA: NESPJAUK Į VANDENĮ

Iš slavų kultūros atkeliavusi tradicija – per stačiatikių Tris karalius, sausio 19-osios naktį panirti į ledinį vandenį, kuris kelias valandas tampa stebuklingu, – įgauna vis didesnį populiarumą, naktinės maudynės eketėje organizuojamos visoje Lietuvoje. Stebuklingomis vandens galiomis galima tikėti ar netikėti, kiekvieno laisvas pasirinkimas, tačiau grūdinimasis šaltame vandenyje dažnam sugrąžina sveikatą ir jėgas. O kaip gi baltai suvokia vandenį ir jo galią?

Kas buvo, kai nebuvo nieko?

Senuosiuose poetiniuose kūriniuose buvo pasakojama, kad „pradžioje pasaulio nebuvo – nei žemės, nei saulės, nebuvo nieko, tiktai vien vanduo“. Taip teigia etnologė dr. Nijolės Laurinkienė.

Vienoje iš sakmių apie žemės sukūrimą pasakojama: „Tada, kai dar nebuvo nieko, tik vanduo, vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo Dievas, o velnias yrė. Dievas nusiuntė velnią iš vandenų dugno atnešti saują žemių, iš kurių jis sulipdė grumstelį ir padėjo ant vandens paviršiaus, iš kurio atsirado salelė. Išlipęs ant salos Dievas atsigulė pailsėti ir užmigo, o velnias sugalvojo juo atsikratyti ir paskandinti. Pačiupęs Dievą už kojų ėmė tempti jį vandenin, tačiau į kurią pusę betemptų salos kraštai vis tolo ir tolo, todėl velnias niekaip negalėjo pasiekti vandens. Tik žiūri, kad sala jau nebe sala, o be galo be krašto didelis žemės plotas. Pabudęs Dievas viską pamatęs suprato velnio kėslus ir nugramzdino jį po vandeniu pragaran.“

Lietuvių sakmėse Dievas dažnai yra arti vandens, eina pavandeniu ar jo paviršiumi, plaukia laiveliu, tačiau nepasineria vandenų dugnan, nes tai tiesiog ne jo sfera. Šiam darbui jis siunčia velnią, vanduo – jo stichija, jis gyvena žemose, drėgnose vietose, tamsaus vandens pelkėse.

Vanduo lietuvių mitologijoje turi dvejopą reikšmę. Skaidrus, perregimas vanduo yra apvalantis,  turintis gydomųjų savybių, laikomas šventu vandeniu, buvo saugomas, neteršiamas. O tamsus, juodas vanduo – bauginantis, paslaptingas – siejamas su velniu ir raganomis.

Tad, skaidrųjį vandenį mūsų protėviai garbino ir saugojo, o tamsaus vandens bijojo ir vengė. Ne veltui ežeruose ir upėse maudydavosi tik po pirmosios perkūnijos.

Apie tai, kad skaidrūs vandenys buvo saugomi liudijama rašytiniuose šaltiniuose, Adomo Bremeniečio 1075 m. pranešime teigiama, jog aisčiai neleidžia krikščionims įžengti į šventas girias ir lankytis prie šaltinių, kuriuos, jų manymu, toks lankymas užteršia.

Gydomasis šaltinio vanduo

Nuo senų laikų lietuviai ypatingą galią teikė šaltinio vandeniui. Jam žmonės priskirdavo stebuklingų savybių, laikė gydančiu nuo įvairių ligų. Versmės ištekančios iš po liepų šaknų, turėjusios atjauninti žmogų, suteikti veidui skaistumo. Buvo tikima, kad gydomąją galią turi ir tos versmės, kurios teka prieš saulę į rytus.

Apie šaltinių, upių ir ežerų garbinimą, byloja seniausieji liudijimai – iki šių dienų išlikę Aukštaitijos vandenvardžiai: Šventoji, Šventupis, Šventežeris ir kt.

Gintaras Beresnevičius rašo: „šventų vandens telkinių Lietuvoje būta daug; juose ūkinė veikla buvo draudžiama, nors kai kuriais atvejais tikriausiai buvo galimas ar net rekomenduojamas ritualinis prausimasis, maudymasis tikintis pasveikti.“

Štai Gražutės regioniniame parke netoli nuo Šventosios ir Šavašos santakos, kairiajame Šventosios krante, apie 40 m nuo upės trykšta Šventoji versmė, kuri vėlesniaisiais laikais pavadinta Šveicarkos vardu. Tai vietinių pamėgta vieta, o joje esantis šaltinis – nepaprastas. Žmonės tiki, kad nusiprausus jų vandeniu pagyjama nuo grižo (sąnarių skausmo), akių ligų. Už pagydymą, paaukodavo šaltiniui pinigą ir užrišdavo ant šalia augančių medelių siūlų ar virvutę – taip „palikdami“ savo ligą. Sakydavo, kad šiukštu šių siūlų negalima čiupinėti, nes kas juos palies, tas ir tą ligą gaus.

Kitas stebuklingo vandens, turinčio gydomųjų savybių, šaltinis alma Anykščių regioniniame parke, Kavarsko miestelyje. Nežinoma, kaip jis vadinosi iki krikščionybės, bet dabar vadinamas Šv. Jono vardu. Šio tyro vandens versmė kunkuliuoja kalnelio viršūnėje, ji prasigraužusi net 134 metrus nuo Šventosios upės vagos lygio. Tai stebino mūsų protėvius anksčiau, tai išlieka didžiule paslaptimi ir šiais laikais. Sakoma, kad išsimaudžius šiame vandenyje, galima atjaunėti net 5 metais.

Sartų regioniniame parke, greta Lygamiškio kaimo, Užpaliuose, Utenos rajone trykšta Krokulės šaltinis. Užpalėnas archeologo Antanas Namikas teigė čia buvus senąją baltų šventovės vietą. Krokulės vanduo labai tyras, skaidrus, šaltas ir skanus. Sakoma, kad Krokulės vardas kilęs nuo žodžių „kriokti”, „krioklys” ar „krokulys”. Tikima, kad šio šaltinio vanduo pasižymi nepaprastomis savybėmis, jis gali išgydyti įvairiausias ligas.

Nors lietuviai neturėjo tradicijos viduržiemy maudytis vandenyje, šaltiniai jiems buvo labai svarbūs. Pasak istorikės, etnologės prof. Pranės Dundulienės, dar ankstyvoje gimininėje santvarkoje, matriarchato laikais, vandenyse buvo apgyvendintos antgamtinės šeimininkės saugoti žuvų ir vandens nuo užteršimo, nes vanduo buvo būtinas ne tik žmogui, bet ir visam gyvajam pasauliui. Vanduo buvo gerbiamas ir kaip įvairių nešvarumų nuvalymo priemonė, todėl iš seno vartotas įvairiose apsivalymo apeigose. Tikriausiai iš seniausios žmonijos kultūros laikų mus pasiekė draudimas teršti vandenį – „nespjauk į vandenį“.

Tai, kad vanduo svarbus visam gyvam pasauliui, paliudytų ir hidrologai, mūsų kartai svarbiausia išsaugoti tuos „skaidrius vandenis“, kuriuos mums išsaugojo mūsų protėviai.

Lina Žaltauskaitė

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė

Linos Žaltauskaitės nuotraukos