Žalčio biologija ir prisitaikymai

Geltonskruostis žaltys – viena dažniausiai Rytų Lietuvoje aptinkamų roplių rūšių, susijusių su vandens telkinių buveinėmis. Šie žvynuotieji ropliai dažniausiai aptinkami kūdrų, seklių tvenkinių, ežerų pakrančių bei šlapžemių aplinkoje.

Gegužės pradžioje žalčiai neriasi iš senosios odos. Išsinėrimas – fiziologiškai svarbus procesas, susijęs su organizmo augimu ir epidermio atsinaujinimu. Ką tik išsinėrusių individų oda būna ryškios spalvos, blizganti, o akys – skaidrios. Augant kūnui žalčiai neriasi periodiškai visą gyvenimą, tačiau intensyviausiai – jauname amžiuje.

Iš kiaušinių išsiritę geltonskruosčio žalčio jaunikliai būna apie 10–14 cm ilgio. Birželio mėnesį patelės pradeda dėti kiaušinius. Dėtyje gali būti iki 30 kiaušinių, kurie dažniausiai paliekami drėgnose, šylančiose organinės kilmės substrato sankaupose – pūvančių augalų krūvose, komposte, šieno likučiuose. Esant pakankamai drėgmei ir aukštesnei temperatūrai, embrionai vystosi apie 1,5–2 mėnesius, todėl jaunikliai išsirita vasaros pabaigoje ir netrukus ruošiasi pirmajai žiemojimo fazei.

Tiek jaunikliai, tiek suaugę žalčiai yra gerai prisitaikę prie vandens aplinkos. Jie puikiai plaukioja ir nardo, o kilus pavojui dažnai panyra į vandens telkinio dugną. Pabaidyti grobuonio po vandeniu gali išbūti iki pusvalandžio.

Žalčių mityba daugiausia susijusi su varliagyviais. Jie medžioja varles, rupūžes, jų buožgalvius bei jauniklius. Taip pat minta driežais, kirstukais, o jaunikliai gaudo vabzdžius. Kaip ir dauguma gyvaėdžių roplių, žaltys grobį ryja tik gyvą.

Patys žalčiai yra svarbi mitybos grandinės dalis. Jais minta įvairūs plėšrieji paukščiai ir žinduoliai: suopiai, gyvatėdžiai, lingės, gandrai, lapės, mangutai, kiaunės bei šernai.

Ši rūšis pasižymi įvairiomis antipredatorinėmis elgsenomis. Suaugęs žaltys, paimtas į rankas, gali atpilti apvirškintą maistą arba iš kloakos išskirti balzganas, stipraus kvapo išmatas. Dar vienas būdingas apsaugos mechanizmas – akinezė, arba vadinamasis „apsimetimas negyvu“. Tokiu atveju roplys visiškai atsipalaiduoja, suglemba, persiverčia pilvu į viršų, išsižioja, iškiša dvišakį liežuvį, kartais net persuka žandus. Pavojui praėjus, gyvūnas greitai atgauna įprastą būseną ir nušliaužia šalin.

Panaši apsauginė reakcija stebima ir kai kurių paukščių jauniklių, pavyzdžiui, gandriukų, elgsenoje.

Nuotraukoje – sėkmingai peržiemojęs mažas žalčiukas, ką tik po nėrimosi, bei rudenį iš odinio kiaušinio neseniai išsiritęs jauniklis, besiruošiantis pirmajai žiemai.