Grybai – nematomi miško dirvožemio kūrėjai

Miške grybus dažniausiai pastebime tada, kai jie iškelia vaisiakūnius – kepurėles ant samanų, kelmų ar miško paklotės. Tačiau didžioji grybų gyvenimo dalis vyksta mums nematant. Po žeme driekiasi grybiena, sudaryta iš daugybės plonų siūlelių – hifų. Ji gali būti gerokai didesnė už tą grybo dalį, kurią matome paviršiuje.

Grybų pasaulis labai įvairus. Vieni grybai gyvena susiję su augalų šaknimis, kiti skaido nukritusius lapus, medieną ir kitas organines medžiagas. Nors jų gyvenimo būdas skiriasi, jų veikla turi didelę reikšmę miško ekosistemai – tarp jų ir tam, kokį dirvožemį turime po kojomis.

Grybai ir augalų šaknys

Su augalais susiję mikoriziniai grybai gyvena kartu su augalų šaknimis. Toks ryšys tarp grybų ir augalų egzistuoja jau daugiau kaip 500 milijonų metų – nuo laikų, kai augalai tik pradėjo kolonizuoti sausumą.

Grybiena tęsiasi toliau nei po grybo kepurėle esantis plotas ir pasiekia dirvožemio vietas, kurių augalų šaknys negali taip lengvai pasiekti. Grybai ir augalai tokioje sąjungoje keičiasi medžiagomis: augalas grybui suteikia fotosintezės metu sukurtų organinių medžiagų, o grybas padeda augalui pasiekti vandenį ir mineralines medžiagas.

Tačiau grybų reikšmė neapsiriboja vien augalų aprūpinimu.

Grybiena padeda kurti dirvožemio struktūrą

Grybų hifai išraizgo dirvožemį ir padeda jo dalelėms jungtis į didesnius darinius – agregatus, arba grumstelius. Tam svarbus ir grybienos gaminamas glikoproteinas glomalinas.

Glomulinas mokslo pasaulyje buvo išskirtas ir aprašytas tik maždaug prieš du dešimtmečius. Ši medžiaga padeda stabilizuoti dirvožemio agregatus, todėl dirvožemis mažiau suslūgsta ir suyra.

Tarp susidariusių grumstelių lieka smulkios oro ertmės. Jos labai svarbios: dirvožemyje gali cirkuliuoti oras, lengviau įsiskverbia ir pasiskirsto vanduo, o augalų šaknys gauna joms reikalingas sąlygas augti.

Tokia struktūra taip pat padeda mažinti dirvožemio eroziją ir prisideda prie anglies kaupimo dirvožemyje.

Irimą paverčia nauja gyvybe

Ne mažiau svarbūs yra saprotrofiniai grybai – tie, kurie minta negyva organine medžiaga. Miške jie skaido nukritusius lapus, šakas, medieną ir kitus organinius likučius.

Atrodytų, kad pūvantis kelmas ar ant žemės gulintis lapų sluoksnis yra tiesiog nykstanti miško dalis. Tačiau būtent čia vyksta svarbus medžiagų apytakos procesas. Grybai skaido sudėtingas organines medžiagas į paprastesnius junginius, o jų veiklos metu maistinės medžiagos grįžta į dirvožemį ir tampa prieinamos kitiems organizmams bei augalams.

Kartu su bakterijomis, dirvožemio gyvūnais ir augalų šaknimis saprotrofiniai grybai prisideda prie organinės medžiagos kaupimosi ir virtimo dirvožemiu.

Miško dirvožemis – gyva sistema

Todėl miško dirvožemis nėra vien smėlis, molis, humusas ar ant žemės nukritę lapai. Tai sudėtinga gyva sistema, kurioje nuolat vyksta irimas, jungimasis, skaidymas ir medžiagų apykaita.

Grybai čia atlieka vieną iš svarbių vaidmenų: vieni palaiko ryšį su gyvais augalais, kiti skaido tai, kas jau nebegyva, o jų grybiena padeda formuoti ir palaikyti dirvožemio struktūrą.

Tad kitą kartą miške žvelgiant į purią samanų paklotę verta prisiminti – didelė dalis to, kas palaiko šią struktūrą, yra nematoma. Po mūsų kojomis driekiasi ištisas grybienos tinklas, tyliai dirbantis miško naudai.