Eutrofiniai aukštieji žolynai Šventosios pakrantėse

Šventosios upės pakrantėse ir senvagių plotuose Anykščių regioniniame parke driekiasi siauri, palei vandens tėkmę nutįsę pievų ruožai. Dalis jų priskiriama eutrofinių aukštųjų žolynų buveinei – tai Europos Sąjungos mastu saugoma natūrali buveinė, įtraukta į Natura 2000 tinklą.

Kaip atpažinti šią buveinę?

Eutrofiniams aukštiesiems žolynams būdinga trąši, azoto turtinga dirva ir vešli, aukštaūgė augalija. Šie žolynai dažniausiai susiformuoja drėgnesnėse vietose, upių pakrantėse, senvagėse ir kitose vandens telkinių aplinkos vietose.

Vienas būdingiausių šios buveinės požymių – vijoklinių augalų įvairovė ir gausa. Aukštame žolyne vijokliai įsikimba į kitus augalus, kyla aukštyn ir sudaro tankią augalijos struktūrą.

Šventosios pakrančių žolynuose galima aptikti šiai buveinei būdingų augalų:

• patvorinę vynioklę;
• kanapinį kemerą;
• plaukuotąją ožkarožę;
• gelsvalapę usnį;
• pelkinę vingiorykštę;
• paprastąją raudoklę;
• upinę žilę.

Šios buveinės žolynuose paprastai auga ir pavieniai krūmai bei medžiai. Tačiau svarbu išlaikyti atvirą žolyno pobūdį – pernelyg intensyvus sumedėjusios augalijos įsigalėjimas keičia buveinės struktūrą ir sudėtį.

Kodėl šie žolynai svarbūs?

Eutrofiniai aukštieji žolynai yra svarbi pakrančių ekosistemos dalis. Aukšta ir įvairi augalija suteikia maitinimosi, slėpimosi ir veisimosi vietas įvairiems organizmams.

Šiuose žolynuose prieglobstį ir maisto gali rasti paukščiai, vabzdžiai bei smulkūs gyvūnai. Įvairi augalija taip pat palaiko didesnę biologinę įvairovę.

Pakrantėse auganti augalijos juosta atlieka ir vandens telkinių apsaugos funkciją – augalai gali sulaikyti dalį nuo aplinkinių teritorijų su paviršiniu nuotėkiu patenkančias maistines medžiagas bei kitas medžiagas, taip prisidėdami prie vandens telkinio apsaugos.

Kas kelia grėsmę buveinei?

Nors eutrofiniai aukštieji žolynai susiję su maistingomis dirvomis, jų išlikimui svarbu išsaugoti tinkamą atviros buveinės struktūrą.

Pagrindinės grėsmės:

Krūmų ir medžių įsigalėjimas. Nesant tinkamos priežiūros, atviri žolynai palaipsniui apauga krūmais ir medžiais. Mažėja atvirų plotų, keičiasi šviesos ir drėgmės sąlygos, ilgainiui keičiasi ir augalų rūšinė sudėtis.

Invazinės augalų rūšys. Jos gali sparčiai plisti upės pakrantėje ir sudaryti tankius sąžalynus, išstumdamos vietines augalų rūšis.

Hidrologinio režimo pakeitimai ir melioracija. Vandens režimo pokyčiai gali pakeisti buveinei būdingas drėgmės sąlygas ir neigiamai paveikti jos augaliją.

Šventosios senvagių pievų priežiūra

Anykščių regioniniame parke esančios Šventosios senvagių pievos prižiūrimos ganant avis. Tai viena iš priemonių, padedančių išlaikyti atvirą pievų struktūrą ir neleisti pernelyg sparčiai įsigalėti krūmams bei sumedėjusiai augalijai.

Ganymas taip pat padeda palaikyti buveinei tinkamas sąlygas ir išsaugoti jos būdingą augalų bendriją.

Saugomų buveinių priežiūra yra svarbi Natura 2000 teritorijų apsaugos dalis. Tikslas nėra išlaikyti pievą visiškai nepakitusią – svarbu palaikyti tokias ekologines sąlygas, kuriomis gali išlikti konkrečiai buveinei būdinga augalija, gyvūnija ir jos struktūra.