Kurmis – požeminis gamtos inžinierius

Kurmis – vienas paslaptingiausių Lietuvos žinduolių, didžiąją gyvenimo dalį praleidžiantis po žeme. Nors dažniausiai jį pastebime tik pagal žemės kauburėlius – kurmiarausius – pats kurmis yra puikiai prisitaikęs gyventi požeminiame pasaulyje.

Jo kūnas sukurtas kasimui. Didelės, stipriai išvystytų raumenų valdomos priekinės letenos atsuktos į išorinę pusę, todėl kurmis gali efektyviai nužerti žemes ir net gerai plaukti. Kiekviena priekinė galūnė turi penkis pirštus su ilgais, stambiais nagais, o šone dar yra papildomai atsikišęs kaulas – tarsi dar vienas pirštas, praplečiantis leteną ir padedantis dar efektyviau kasti.

Kurmių akys labai mažos – vos apie 1 mm dydžio, tačiau jos geba atskirti šviesą nuo tamsos. Tai padeda suprasti, ar gyvūnas yra arti žemės paviršiaus. Kur kas svarbesnė jam yra itin jautri nosis, leidžianti aptikti grobį ir orientuotis tuneliuose.

Ne mažiau išskirtinis ir jų kailis. Jis labai tankus, patvarus ir ypatingos struktūros – skirtingai nei daugumos gyvūnų, kurmių plaukai gali būti pakreipti tiek į vieną, tiek į priešingą pusę. Tai leidžia lengvai judėti pirmyn ir atgal siauruose tuneliuose neužstringant.

Į žemės paviršių kurmis išlenda retai – dažniausiai sausros metu, ieškodamas vandens, arba rinkdamas išklotinę medžiagą jauniklių lizdui. Jo ilgalaikiai, nuolatiniai tuneliai gali siekti net iki 4,5 metro gylį. Tokiose požeminėse sistemose būna įrengtos specialios kameros maisto sandėliavimui bei lizdai jaunikliams atsivesti.

Kurmis yra teritorinis gyvūnas – savo tunelius jis žymi kvapiu šlapimu, taip pažymėdamas užimtą plotą. Tunelyje jis dirba itin sumaniai: įremia kūną, viena priekine galūne, paskui kita atplėšia dirvožemį nuo tunelio sienelės, apsisuka ir priekinėmis letenomis stumia purią žemę tuneliu į paviršių. Taip susiformuoja žemės kauburėlis – kurmiarausis. Tiesiai po juo slypi visa požeminių takų sistema, kuria kurmis kasdien juda.

Jo medžiagų apykaita labai greita, todėl kurmis turi nuolat maitintis. Per dieną jam reikia suvartoti apie 12 sliekų – tai mėgstamiausias jo maistas. Taip pat jis minta vabzdžių lervomis ir kitais dirvožemyje gyvenančiais bestuburiais. Dėl to kurmis aktyvus tiek dieną, tiek naktį ir taip pat žiemos laikotarpiu.

Pavasarį dažnai atrodo, kad kurmių staiga padaugėjo, tačiau taip nutinka dėl poravimosi laikotarpio. Ankstyvą pavasarį patinai aktyviai ieško patelių, plečia tunelius ir daugiau juda paviršiaus link. Šiuo metu patelės jau atsiveda jauniklius ir pradeda juos auginti.

Per vieną naktį kurmis gali išrausti net iki 20 metrų naujų tunelių, toks mažas gyvūnėlis kasdamas juda žmogaus žingsnio greičiu. Iškastų tunelių ilgis gali siekti 1 km ilgį. Apie jo aktyvumą išduoda ir skirtingi kurmiarausiai. Žiemą jie dažniausiai būna mažesni, kupolo formos, suapvalintu paviršiumi, primenantys suaižėjusius duonos kepalėlius – sniegas sustumia, sutrombuoja išstumtą dirvožemį ir neleidžia jam laisvai byrėti. Pavasarį ir vasarą kauburėliai dažniau primena kūgius – žemė nuo viršaus byra žemyn ir į šonus tarsi mažytė piramidė.

Nors kurmiarausiai ne visada džiugina vejų šeimininkus, pats kurmis yra svarbi ekosistemos dalis – jis purena dirvą, gerina jos aeraciją ir naikina daugybę dirvožemio kenkėjų.