Pusiau vandeninio gyvenimo bebrai keičia gamtinę aplinką

Bebras – stambiausias Lietuvos graužikas ir vienas įspūdingiausių mūsų krašto „gamtos inžinierių“. Jo kūnas puikiai prisitaikęs pusiau vandeniniam gyvenimui: ilgi užpakalinių kojų pirštai sujungti plaukiojamosiomis plėvėmis, o priekinės letenos naudojamos maistui paimti, medžiui prilaikyti bei statiniams – užtvankoms ar nameliams – įrengti. Iki 30 cm ilgio plokščia uodega, padengta raginiais žvyneliais, padeda plaukti ir nardyti. Ja pliaukštelėdamas į vandenį bebras įspėja gentainius apie pavojų. Ilgi oranžiniai priekiniai dantys, prisotinti geležies, yra itin tvirti – jais bebras net 15 cm skersmens drebulę gali nugraužti vos per 3-4 minutes.

Dėl savo gyvenimo būdo bebrai yra sėslūs gyvūnai. Jų gyvenamas vietas – bebravietes – lengva atpažinti iš nugraužtų medžių kelmų, pagraužtų kamienų ar pakrantėse paliktų stuobrių. Statydami užtvankas mažuose upeliuose, bebrai sukuria patvenktus vandens telkinius. Šios užtvankos primena sudėtingus inžinerinius statinius ir visiškai pakeičia vietos kraštovaizdį. Susidariusiuose sekliose vietose vanduo greitai įšyla, todėl tai tampa tinkama buveine vandens augalams ir daugeliui gyvūnų rūšių.

Bebrų patvenktuose telkiniuose apsigyvena žuvys, veisiasi varliagyviai, peri įvairūs vandens paukščiai, čia taip pat aptinkamos audinės, ūdros, vandeniniai pelėnai ar ondatros. Bebrų šeimos paprastai sudarytos iš kelių kartų gyvūnų. Tačiau prie didesnių upių ar ežerų jie dažnai nestato nei trobelių, nei užtvankų – tokiose vietose gyvena aukštuose krantuose išraustuose urvuose, kurių angos atsiveria po vandeniu. Tokia bebrų gyvenamoji aplinka būdinga ir Anykštos bei Šventosios upės pakrantėms.

Žiemą bebrai daugiausia minta medžių žieve, šakelėmis, o pavasarį pereina prie žolinės augalijos. Medžius jie graužia labai apgalvotai – kamieną pažeidžia taip, kad medis nuvirstų jiems patogia kryptimi. Šis gebėjimas dar kartą patvirtina, jog bebrai yra sumanūs „medkirčiai“, gebantys kryptingai keisti aplinką.

Statydami užtvankas bebrai sukuria šlapynes, pelkes ir naujus vandens telkinius ten, kur jų anksčiau nebuvo. Patvenktas vanduo apsemia medžius ir krūmus, kartais net ištisus miško plotus. Medžiams nudžiūvus atsiveria šviesesnės erdvės, kurios tampa palankios kitoms rūšims. Tokie vandens telkiniai gali veikti ir kaip natūrali kliūtis miško gaisrams plisti. Tokiose vietose padaugėja šikšnosparnių,o pakrantėse nugraužti medžiai ir krūmai greitai atželia tankiais krūmynais, kuriuose apsigyvena paukščiai ir kiti gyvūnai.

Jeigu bebrai vienoje vietoje gyvena ilgą laiką, jų pakeistoje aplinkoje pradeda formuotis naujos, itin vertingos buveinės. Šlapios, užmirkusios vietos palaipsniui virsta pelkėtais miškais ar šlapynėmis, kuriose gali įsikurti retos augalų rūšys, tarp jų ir kai kurie Lietuvos orchidėjiniai augalai. Tokios vietos Europos mastu pripažįstamos vertingomis gamtinėmis buveinėmis, pavyzdžiui, pelkėtais lapuočių miškais (buveinės tipas 9080).

Tokios buveinės tampa „Natura 2000“ tinklo dalimi. Natura 2000 – tai visos Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklas, skirtas išsaugoti vertingiausias ir rečiausias buveines bei rūšis. Tai ne draudimų sistema – tai galimybė žmogui gyventi vertingoje, gyvybinga gamta pasižyminčioje aplinkoje, kur saugomas kraštovaizdis, švarus vanduo, skirtinga įvairi augalija ir gyvūnija, o šios vertybės išsaugomos ir perduodamos ateities kartoms.

Taigi bebrai, keisdami kraštovaizdį ir kurdami šlapynes, ne tik prisitaiko prie aplinkos – jie patys tampa svarbiais gamtos kūrėjais. Jų veikla ilgainiui suformuoja naujas, biologine įvairove turtingas buveines, kurios gali būti pripažintos europinės svarbos saugomomis teritorijomis.