Putos ant augalų: putinės cikados lervutės slėptuvė

Vasarą pievose, pakelėse ar sodo augaluose kartais galima pastebėti baltų, į seiles panašių putų santalkų. Tai dažnai sukelia smalsumą: kas jas paliko ir ar jos kenkia augalams? Šios putos – ne grybelis ir ne lietaus paliktas pėdsakas. Tai putinės cikados lervutės slėptuvė.

Putinių cikadų lervutės minta augalų sultimis. Išskirdamos skystį ir maišydamos jį su oru, jos suformuoja tankų putų sluoksnį. Tokia „putų palapinė“ padeda išlaikyti drėgmę, saugo lervutę nuo saulės kaitros, temperatūros svyravimų bei dalies plėšrūnų.

Lietuvoje dažniausiai aptinkama paprastoji putinė cikada. Jos lervutės gali gyventi ant įvairių žolinių augalų, krūmų ir jaunų medelių. Putų gumulėlyje dažniausiai slepiasi viena žalsva ar gelsva lervutė, nors kartais jų gali būti ir daugiau.

Nors putų gausa ant vieno augalo gali atrodyti neįprastai, natūraliose pievose ir saugomose teritorijose tai yra įprasta vabzdžių gyvenimo ciklo dalis. Nedidelis lervučių skaičius augalui paprastai didelės žalos nepadaro, o pats radinys leidžia iš arčiau pažinti pievų biologinę įvairovę.

Pastebėjus tokias putas verta jų neskubėti nuvalyti. Atsargiai praskyrus putų sluoksnį galima pamatyti judančią lervutę, tačiau geriausia ją palikti ramybėje – taip netrukdysime natūraliam jos vystymuisi.

Šis mažas gamtos reiškinys primena, kad net ir paprastoje pievoje ar pakelės augale vyksta sudėtingas, dažnai nepastebimas gyvenimas. Saugomos teritorijos padeda išlaikyti įvairias buveines, kuriose vietos užtenka ne tik dideliems gyvūnams ar retiems augalams, bet ir mažiesiems pievų gyventojams.