GELTONIEJI RAKTELIAI AUGA TIK NATŪRALIOSE PIEVOSE

Prie žalios spalvos akys jau priprato ir vis dažniau matome kitas spalvas – mėlyną, baltą, geltoną – pamažu pradeda žydėti pievų augalai.

Pakelėse, miško aikštelėse, o daugiausiai ant piliakalnių, kalvų šlaitų savo geltonus žiedelius kelia pavasarinės raktažolės (Primula veris). Dar kitaip šis augalas vadinamas Šv. Petro raktais, žmogučiais, pirmažiedžiais.

Ant aukšto stiebo formuojasi žiedynas – skėčio formos, kurio taurelė žalia, o vainikėlis geltonas – atidžiai apžiūrėkite kaip gražiai atrodo!

Jeigu pievoje auga pavasarinės raktažolės, žinokime, kad ši pieva – natūrali, daugiametė. Dažniausiai ji šienaujama arba čia ganomi gyvuliai, nes raktažolės – Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių indikatoriai.

Lietuvoje aptinkama ir kita savaiminė raktažolių rūšis – raktažolė pelenėlė (Primula farinosa), kuri reta, įrašyta į Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašus. Ši rūšis dažnesnė šiaurinėje ir vakarinėje Lietuvos dalyje, kitur visai nepasitaiko, auga ji drėgnuose, durpiniuose dirvožemiuose.

Raktažolės auginamos ir darželiuose, bet čia jau dar kita – trečioji rūšis – tai paprastoji raktažolė (Primula vulgaris). Jų būna įvairių spalvų.

Liaudies medicinoje naudojami raktažolės žiedai ir lapai. Jie renkami žydėjimo metu balandžio – gegužės mėnesiais, mat jų lapuose gausu vitamino C, arbata lengvina atsikosėjimą peršalus, padeda nuo įvairių uždegimų, nemigos, galvos skausmo.

Gamta dovanoja puikią galimybę išeiti į pievas, pažinti šį augalą, prisirinkti (su saiku žinoma) žiedų ir lapų, o grįžus namo, išgerti kvapnios geltonų raktelių arbatos.

Diana Martinavičiūtė

Dianos Martinavičiūtės nuotraukoje pavasarinės raktažolės ant Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnio Anykščių regioniniame parke.